EN
Sutemos tai laikas, kai materija dar alsuoja, bet jau ima stingti į formą, jungiamoji būsena, tai ne diena, bet dar ne naktis, tai virpėjimas tarp jų, kartais kupinas gyvybės, kartais merdintis, bet nuolat besikeičiantis savo amžiname virsme, egzistuojantis ant ribos tarp būties ir jos nebuvimo.
Sutemų prieblandos apšvietimas aptemdo mūsų regėjimą. Šioje šviesoje paroda veikia tarsi įsivaizduojamas relikvijorius.
Lotynų kalbos žodis „relikvijos” reiškia „liekanos” arba „palaikai”, tai, kas išgyvena mirtį. Viduramžiais relikvijos, pagarsėjusios savo stebuklingomis galiomis, keliavo iš vienos Europos vietos į kitą. Prisilietimas prie šventojo mirusiojo kūno nešdavo tikintiesiems nemirtingo gyvenimo viltį. Paskyros šventųjų relikvijų kūno dalys dažnai priklausė skirtingiems žmonėms. Popiežius Paulius VI surinko 3,5 kg Šventos Apolonijos dantų, Šventasis Jonas Krikštytojas turėjo bent 4 galvas, saugomas 4 skirtingose bažnyčiose. Kūnai be tapatybės, kaulai be vardų kartais buvo sukomponuoti į vientisą skulptūrą. Oda, pirštai, rankos, pėdos, galvos, liežuviai, širdys, plaukai ir kaulai buvo paslėpti mirusiojo kūną primenančioje skulptūroje, aprengtoje ištaigingais drabužiais.
Drabužiai, taip švelniai dengiantys mūsų kūną, taip pat slepia, lyg antra oda, ne tik patį kūną, bet ir mūsų pažeidžiamumą ir laikinumą.
Relikvija tampa būdu įveikti mirtį, apjungti, kaip sąnarys, jungiantis kaulus, trumpalaikiškumą ir amžinybę.
Ties riba tarp drabužio ir skulptūros: ar drabužis gali aprengti tik žmogaus kūną?
Atidarymas: 2025 m. gruodžio 5 d., 18:00 val.
Paroda veiks: 2025 m. gruodžio 5–31 d.
Darbo laikas: pirmadieniais-penktadieniais, 10:00–18:00 val.
SODAS 2123 projektų erdvė, Vitebsko g. 21/23, Vilnius
Įėjimas nemokamas.
Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.